vidurėjis

vidurė́jis, -i adj. emph. KlK53,38 1. esantis vidinėje pusėje: Vidurė́jis rėmas yr išvirtęs Prk. Vidurė́jį langą reik įmūryti Prk. 2. žr. viduryjęjis: Idant tapčia su tavimi viena dvasia ir tai per malonę vidurėjo suvieninimo ir sutirpimą degančios meilės DK160–161.